Masajai

Tanzanijos ir Kenijos vyriausybės ėmėsi įvairiausių programų, skatinančių masajus atsisakyti jų pusiau klajokliško gyvenimo būdo, tačiau jie nenoriai atsisako savo senųjų tradicijų. Neseniai „Oxfam" konfederacija pareiškė, kad masajų gyvenimo būdas turėtų būti skatinamas ir išsaugomas kaip atsakas į klimato kaitą, nes šie klajokliai sugeba verstis žemės ūkiu pusdykumėse ir krūmynuose. Tanzanijoje ir Kenijoje daugybė masajų genčių svetingai priima lankytojus ir turistus bei supažindina juos su savo egzotiška kultūra ir papročiais. Masajai garsėja savo sudėtingais ir įmantriais juvelyriniais dirbiniais.

Nilotų grupės žmonės, kuriems priklauso masajai, pasiekė rytinę Afriką per pietų Sudaną. Beveik visi nilotai rytų Afrikoje, tame tarpe masajai, samburu ir kalenjin gentys, yra klajokliai gyvulių augintojai ir garsėja kaip puikūs kariai bei gyvulių vagys. Kaip ir bantu žmonės, masajai ir kiti rytų Afrikos nilotai daug papročių ir tradicijų perėmė iš kaimyninių kušitų genčių: bendruomenės suskirstymą į amžiaus grupes, apipjaustymą ir kai kuriuos žodyno terminus.

Kilmė, migracija ir asimiliacija

Pasak pačių masajų istorijos, perduodamos iš lūpų į lūpas, šie išdidūs kariai kilo iš žemutinio Nilo slėnio, į šiaurę nuo Turkano ežero (dabartinės Kenijos šiaurės vakaruose). Nuo 15 a. jie migravo į pietus ir 17 - vėlyvajame 18 a. pasiekė ilgą žemės rėvą, nutysusią nuo šiaurinės Kenijos iki pat Tanzanijos vidurio. Daugybė genčių, jau gyvenusių šiame regione, buvo išstumtos atvykusių masajų, o kitos, pagrinde pietinės kušitų gentys, buvo asimiliuotos. Iš tokios kušitų ir nilotų samplaikos atsirado ir samburu bei kalenjin grupės.

Masajai rytinėje Afrikoje

Masajų teritorija pasiekė didžiausią plotą 19 a. viduryje ir užėmė beveik visą Didįjį Lūžių rytų rifto slėnį ir kaimynines žemes nuo Marsabito kalno iki Dodomos Tanzanijoje. Tuo metu masajai ir kitos nilotų gentys vogdavo gyvulius iki pat Tanga pakrantės Tanzanijoje. Plėšikai apsiginkluodavo ietimis ir skydais, tačiau pavojingiausios būdavo jų skraidančios kuokos, kurias nusviesdavo iki 100 metrų. 1852 m. užfiksuotas įrašas apie 800 masajų karių, siaučiančių Kenijoje. Po penkių metų jie išvaikė Vakuafi laukynių gyventojus ir net grasino Mombasui.

Dėl šių migracijų masajai yra labiausiai į pietūs nutolę nilotų atstovai. Po tokios ekspansijos 1883 - 1902 m. buvo masajų nykimo laikotarpis, vadinamas „emutai", kurį sukėlė plaučių, gyvulių maras ir raupai. Pagal vokiečių leitenanto pateiktą samatą, tuomet šiaurės vakarų Tanganikoje 90 % naminių gyvūlių ir pusė laukinių išmirė nuo galvijų maro. Ten dirbęs vokiečių gydytojas pareiškė, jog „kas antro" afrikiečio veidas yra pažymėtas raupų. Prie visų negandų prisidėjo ir sausra: 1897 m. ir 1898 m. nelijo visiškai.

1891-93 m. po masajų žemes keliavo australų tyrinėtojas Oscar Braumann ir knygoje „Per masajų žemes iki Nilo ištakų" aprašė senųjų masajų gyvenimą Ngorongoro krateryje: „Čia buvo moteris, sunykusi iki skeleto, iš kurios akių švietė badavimo beprotybė... Kariai, vos pajėgiantys ropoti keturiomis, ir apatiški, pajuodę senoliai. Būriai grifų sklandė virš jų, laukdami savo aukų.". Pagal kai kuriuos skaičiavimus, trečdalis masajų išmirė šiuo negandų laikotarpiu.

1904-ųjų ir 1911-ųjų metų sutartimis britai masajų žemes Kenijoje sumažino 60-čia procentų, iškeldami masajus ir užleisdami plotus kolonistų ūkiams. Čia susiformavo dabartiniai Kajiado ir Naroko rajonai. Tanzanijos masajai buvo iškeldinti iš derlingo regiono tarp Meru ir Kilimandžaro kalno, o 1940 m. ir iš derlingų plotų aplink Ngorongoro kraterį. Iš masajų taip pat buvo atskirtos žemės nacionaliniams parkams įkurti: Ambozelis, Nairobio nacionalinis parkas, Masai Mara, Samburu, Nakuru ežeras ir Tsavo parkai Kenijoje; Manyara, Ngorongoro, Tarangire ir Serengečio parkai Tanzanijoje.

Masajai visada buvo klajokliai ir įnirtingai priešinosi Kenijos ir Tanzanijos vyriausybių spaudimui pereiti prie sėslesnio gyvenimo būdo. Jie netgi išsikovojo teisę ganyti gyvulius nacionalinių parkų teritorijose abiejose šalyse. Masajai visada priešinosi vergovei ir gyveno greta laukinių gyvūnų, bjaurėdamiesi jų žvėrių ir paukščių medžiokle. Jų žemėse dabar yra patys geriausi safari parkai rytų Afrikoje. Masajų bendruomenė niekada netoleravo žmonių minios ir vergų pirkliai, ieškodami vergų Afrikoje, visada vengė nepriklausomų masajų. Ir nors masajai nepritarė vergovei bei žmonių suvaržymui, jie sugebėjo užimti didžiules teritorijas, išstumdami ankstesnius gyventojus.

Dabar yra 12 masajų grupių su skirtingais papročiais, išvaizda, dialektu ir vadovais: Keekonyokie, Damat, Purko, Vuasinkishu, Siria, Laitayiok, Loitai, Kisonko, Matapato, Dalalekutuk, Loodokolani and Kaputiei.

Genetika

Naujausi genų analizės pasiekimai padėjo atskleisti kai kurias masajų žmonių etnogenezės paslaptis. Genetinė genealogija, naujas būdas išsiaiškinti žmonių etnines bei geografines šaknis, padėjo nustatyti ir galimą modernių masajų kilmę. Tishkoff et. al. (2009 m.) išsamaus tyrimo apie įvairių Afrikos populiacijų genetines grupes metu buvo ištirtas masajų autonominis DNR. Pasak tiriamojo darbo autorių, „masajai sugebėjo išlaikyti savo kultūrą genų introgresijos metu". Tishkoff et. al. Taip pat tvirtina, kad „daugybė Nilo-Saharos kalbas vartojančių žmonių populiacijose matomi klasteriniai Nilo-Saharos ir kušitų bruožai bei bendra specifinė Rytų Afrikos mutacija, lemianti laktozės toleranciją. Taip pat yra lingvistinių pakartotinos kušitų asimiliacijos nilotų bendruomenėje pastaruosius 3000 metų kalbiniais įrodymų."

Kultūra

Masajų visuomenė yra ryškiai patriarchalinė, kurioje visus sprendimus bendruomenėje priima vyriausi vyrai, patariami senolių. Visas elgesio normas nustato žodinė-paprotinė teisė. Negirdėta apie jokias oficialias egzekucijas ir nesutarimai išsprendžiami bei kaltė išperkama galvijais. Ginčo sprendimas be teismo remiasi „amitu" (vert.: sudaryti taiką) ir „arop" (vert.: tikras atsiprašymas). Masajai yra monoteistai ir savo dievą vadina Enkai arba Engai. Engai yra vienas dievas, turintis dvi prigimtis: Engai Narok (Juodais dievas) yra prielankus, o Engai Nanyokie (Raudonasis dievas) - kerštingas. „Dievo kalnas", vadinamas Ol Doinyo Lengai yra šiaurinėje Tanzanijoje. Pagrindinis asmuo masajų religinėje sistemoje yra dvasinis vadovas, vadinamas Laibon, kuris užsiima šamanų gydymu, raganavimu, pranašystėmis, pergalės kare ir lietaus prišaukimu. Laibono jėgą ir pripažinimą daugiau lemia jo asmenybė, o ne užimama pozicija. Daug masajų atsivertė į krikščionybę, kiek mažiau - į islamą.

Dėl didelio kūdikių mirtingumo, iki 3 metų amžiaus jie nėra pripažįstami bendruomenės nariais. Masajai gyvena tradicinį gyvenimo būdą ir mirtį priima be didelių ceremonijų, mirusįjį palikdami maitėdoms. Jei maitėdos, pagrinde hienos, kūno nesudoroja, tikima, jog kažkas su juo buvo negerai ir tai gali užtraukti bendruomeninę gėdą, todėl dažnai mirusysis ištrinamas paskersto jaučio taukais ir krauju. Praeityje buvo laidojami tik didieji vadai, nes manyta, jog tai kenkia dirvožemiui.

Tradicinis masajų gyvenimas sukasi apie galvijus, kurie yra pagrindinis jų maisto šaltinis. Vyro turtas matuojamas galvijų ir vaikų skaičiumi. 50-ies galvijų ūkis vertinamas pagarbiai, o kuo daugiau vaikų, tuo geriau. Vyras, turintis tik vien ar kita, laikomas neturtingu. Masajų religijoje aiškinama, kad dievas visus galvijus pasaulyje sukūrė tik jiems, tad galvijų pavogimas iš kitų yra tiesiog atsiėmimas to, kas masajams teisėtai priklauso. Šiais laikais šis paprotys jau beveik išnykęs.

Išorinio pasaulio įtaka

Dėl išorinės modernaus pasaulio įtakos laikytis tradicinio gyvenimo būdo darosi vis sunkiau. Garret Hardino straipsnis apie „bendruomenės tragediją" ir Melville Herskovito straipsnis „galvijų kompleksas" įtikino ekologus ir įstatymų leidėjus, jog masajai daro didelę žalą savanos ganykloms. Vėliau antropologai patvirtino šią teoriją buvus klaidinga, tačiau ji dar liko giliai įsišaknijusi ekologų ir valdžios pareigūnų mintys. Jie iškėlė masajus iš Serengečio parko ir įkurdino Ngorongoro kraterio teritorijoje ir apylinkėse. Pradžioje buvo žadėta ir planuota, jog čia masajų teisės ir reikalavimai bus pagrindinis prioritetas, tačiau pažadai taip ir nebuvo ištesėti. Masajų populiacijos skaičius nenustojo augti, tačiau daug gyvulių išmirė nuo ligų, ganyklų nepakako ir jiems teko sugalvoti naujų būdų išgyventi. Masajai pradėjo auginti kukurūzus ir kitus pasėlius, nors iš kultūrinės pusės ši veikla vertinama neigiamai. Su augalininkyste masajus supažindino už jų ištekėjusios VaArusha ir VaMeru moterys ir šios giminės įgijo dvejopą pragyvenimo šaltinį. Situaciją komplikavo 1970 m. pasirodęs draudimas užsiimti žemės ūkiu Ngorongoro krateryje. Masajams neliko kito kelio išgyventi, kaip įsilieti į Tanzanijos piniginę ekonomiką. Jie pradėjo pardavinėti gyvulius ir savo tradicinius vaistus, kad galėtų nusipirkti maisto. 1992 m. žemdirbystės draudimas buvo panaikintas ir augalininkystė vėl tapo svarbiu masajų pragyvenimo šaltiniu. Didelės, uždaros parkų teritorijos ir privati žemė smarkiai apribojo ganyklų plotus ir masajai buvo priversti keisti savo gyvenimo būdą.

Per daugybę metų pradėti vykdyti projektai, skirti padėti masajų lyderiams suderinti vaikų švietimą, taip reikalingą moderniame pasaulyje, su tradiciniu gyvenimo būdu. Vis daugiau masajų dirba fermose, turi savo verslą (parduoda tradicinės medicinos priemones, turi savo restoranėlius ar parduotuvėles, perka ir parduoda mineralus, moterys parduoda pieną ir pieno produktus, siuvinėja) ar dirba už atlyginimą apsaugos darbuotojais, sargais, padavėjais, turistų gidais ir kitose pozicijose privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Daug masajų atsisakė savo klajokliško gyvenimo ir įsitaisė prekyboje arba valdžioje. Ir nepaisant to, daug jų grįžta namo apsivilkę dizainerių kurtais drabužiais tik tam, kad vėl iš namų išeitų apsirengę su šypsena veide ir apsirengę savo tradicinį shuką (spalvotas tradicinis drabužis), apsiavę karvės odos sandalus ir su tradicine medine kuoka rankoje, patenkinti savimi ir pasauliu.

Namai

Būdami klajokliais ir pusiau-klajokliais, masajai tradiciškai namus daro iš lengvai apdorojamų medžiagų, randamų vietoje. Tokie namai, skirti klajokliams, yra neilgaamžiai ir natūraliai įsilieją į supančią gamtą. Namai, vadinami „Inkajijik" būna apvalūs arba žvaigždės formos ir juos stato išskirtinai moterys. Pagrindinį karkasą sudaro mediniai pagaliai, susmaigstyti į žemę ir perpinti plonesnių žabų pynute. Tada viskas aplipdoma purvo, pagaliukų, žolės, karvių mėšlo, žmogaus šlapimo ir pelenų mišiniu. Dėl karvių mėšlo stogas nepraleidžia vandens. Šeimos namas „Enkaj" yra maždaug 3 metrų pločio, 5 metrų ilgio ir tik 1,5 metro aukščio. Viduje šeima gamina maistą, valgo, miega, bendrauja ir laiko maisto atsargas, kurą bei kitus namų apyvokos daiktus. Dažnai viduje glaudžiasi ir smulkūs naminiai gyvuliai. Kaimelį supa dygliuotų žabų tvora, kurią padaro vyrai, dažniausia iš akacijų šakų. Naktį kaimelio viduryje, saugiai nuo laukinių gyvūnų, uždaromos karvės, ožkos ir avys.

Bendruomenė

Pagrindinis masajų bendruomenės vienetas yra pagal amžių amžiaus grupė. Maži berniukai, vos pradėję vaikščioti, išsiunčiami vieni ganyti avių ir veršiukų, nors jų vaikystė vis tiek prabėga žaidžiant ir tik kartais tenka įveikti tam tikrus drąsos ir ištvermės išbandymus. Mergaitės lieka su mamomis ir nuo mažų dienų mokosi gaminti valgyti ir melžti karves. Maždaug kas 15-ka metų surenka nauja karių, vadinamų Moralais, karta, gaunanti jiems skirtą vardą. Ją sudaro subrendę jauni vyrai, nuo 15 iki 25 metų amžiaus, kurie nepriklauso ankstesnei karių kartai. Svarbiausias virtimo iš vyru žingsnis - skausminga apipjaustymo ceremonija, atliekama be nuskausminamųjų. Ritualą atlieka genties vyresnieji, naudodamiesi aštriu peiliu ir laikinu karvės galvijo odos tvarsčiu. Masajai šią procedūrą vadina „emorata". Berniukas, žengiantis šį svarbų gyvenimo žingsnį, turi ištverti skausmą visiškai tylėdamas. Net skausmo išraiška veide užtraukia gėdą ir bet koks trukdis ar klyksmas gali sutrikdyti šį delikatų ir precizišką procesą, dėl ko visą likusį gyvenimą vyrui gali tekti kentėti randus, skausmą ir nepajėgumą. Gijimas užtrunka apie 3 - 4 mėnesius, kuomet vyras kenčia didelius skausmus, ypač šlapinantis, ir privalo 4 - 8 mėnesius nešioti juodus rūbus. Per šį laikotarpį visi jauni vyrai gyvena specialiame kaimelyje „manyatta", kurį pastato jų motinos. Kaimelis neaptveriamas jokia apsaugine tvora, simbolizuojant karių pareigą ginti bendruomenę. Taip pat viduje neįrengiamas aptvaras gyvuliams, nes kariai jų neturi ir gyvulininkyste neužsiima. Palaipsniui įgyjamas vyresnio kario vardas ir mokymosi bei išbandymų laikotarpį vainikuoja „eunoto" ceremonija - „virtimas vyru". Įforminus naują karių kartą, ankstesnieji kariai tampa žemiausio rango vyresniaisiais, kurie priima įvairius bendruomenės politinius sprendimus, svarsto iškilusias problemas. Palaipsniui einant laikui jie tampa vyriausiais vadais.
Jaunieji kariai didžiąją dalį laiko praleidžia klajodami savo genties teritorijose ir užsiimdami gyvulių prekyba. Derybomis ir mainais jie didina savo bandas, ką anksčiau darydavo vogdami gyvulius. Vis dar gajus mitas, kad kiekvienas masajas prieš apipjaustymo ceremoniją, turi nudobti liūtą. Liūtų medžioklė yra sena tradicija, tačiau dabr tai yra uždrausta visoje rytų Afrikoje, nors masajai kartais nudobia liūtą, kai šis užpuola jų gyvulius, o jaunieji kariai, sumedžioję jį, nesulaukia jokios realios bausmės. Susirūpinus mažėjančia litų populiaciją, įgyvendinta ir speciali programa, kurios metu masajams už liūto sudraskytą gyvulį išmokama kompensacija, paliekant liūtą gyvą. Vis tik iki šiol liūto nugalėjimas kariui suteikia ypatingą pagarbą ir statusą bendruomenėje.

Jaunos masajų merginos irgi yra apipjaustomos, taip parodant jų virtimą moterimi. Ritualo metu mergaitei pasakojami patarimai ir pamokymai, padėsiantys jai priimti naująjį moters, pasiruošusios santuokai, vaidmenį. Kenijoje 38 % gyventojų propaguoja moterų apipjaustymą, o dažniausiai daromas yra klitorio apipjaustymas, taip pat pasitaiko visų lyties organų apipjaustymas. Procedūrą paprastai atlieka pašalietis specialistas, dažniausiai iš Dorobo genties. Peilius ir ašmenis, kuriais atliekamas pjūvis, kalviai specialiai išgražina, išgraviruoja. Masajai kalvių vengia, nes tiki, jog šie gamina mirties įrankius. Panašiai kaip ir vyrai, merginos prieš ceremoniją taip pat rengiasi tamsiai, išsipaišo veidą, o apipjaustymo dieną apskritai jį užsidengia. Moterų apipjaustymas sulaukia didelės kritikos ir pasmerkimo, tiek iš užsienio, tiek iš pačių moterų, jį patyrusių, tame tarpe ir masajų aktyvistės Agnes Pareito. Kai kur šis ritualas jau pakeičiamas „apipjaustymo žodžiu" ceremonija, kuomet vietoj apipjaustymo yra šokama ir dainuojama. Nepaisant to, ši tradicija lieka dar giliai įsišaknijusi ir vertinama masajų kultūroje. Kai kurie mano, jog ji yra tiesiog būtina, nes nemažai masajų vyrai atsisakytų vesti neapipjaustytą nuotaką arba sumokėtu už ją kur kas mažesnę kainą. Apipjaustymas kelia daugybe diskusijų, moterims tenka kęsti didžiulį skausmą, ypatingai šlapinantis, ir palieka randus visam gyvenimui. Jis yra oficialiai uždraustas ir Kenijoje, ir Tanzanijoje.

Nuo senų laikų masajai yra poligamiški, anksčiau buvo ypatingai didelis naujagimių ir karių mirtingumas. Poliandrija taip pat pasitaikydavo, kai moteris ištekėdavo ne tik už vieno vyro, bet kartu už visų jo bendraamžių. Iš vyrų tikimasi, jog jie svetingai užleis savo lovą apsilankiusiam bendraamžiui, o žmona pati nusprendžia, ar nori gultis su svečiu. Jei po tokio vizito gimsta vaikas, jis laikomas teisėto vyro palikuoniu. Ištekėjusios besilaukiančios moterys atleidžiamos nuo visų sunkių fizinių darbų, tokių kaip melžimas ir kuro rinkimas. Seksualiniai santykiai taip pat draudžiami. „Kitala" yra savotiškos skyrybos, įteisinamos žmonos tėvo namuose, dažniausiai už laba blogą elgesį su žmona. Nuotakos išpirkos grąžinimas ar vaikų globos mokestis yra susitarimo reikalas.

Muzika ir šokiai

Tradicinėje masajų muzikoje dažniausiai ritmą kuria harmoningas choras, o pagrindinis dainininkas, vadinamas olaranyani, veda melodiją. Olaranyani paprastai būna tas, kuri geriausiai moka dainą, tačiau gali būti ir keli vedantieji. Daina pradedama, kai vedantys uždainuoja pirmąją eilutę arba dainos pavadinimą, vadinamą namba. Grupė atsiliepia vieningu choru ir olaranyani sudainuoja visą posmą fone skambant ritmiškam gerkliniam dainavimui. Dainų temos paprastos, dažnai tekstas kartojamas žodis žodin. Dainavimui pritariama galvos judesiai: iškvėpus ji palenkiama į priekį, įkvepiant - atlošiama. Bendras efektas išeina tarsi polifoninė sinkopuotė.

Moterys dainuoja lopšines, gomurines dainas ir aukština jose savo sūnus. Pagrindiniai moterų dainavimo bruožai nambos, šaukimo-atsiliepimo modelis, nereikšmingų frazių kartojimas, monofoninės melodijos, besikartojančios frazės, dainuojamos vis žemesniu balsu, dainuojančiosios atsiliepimas į savo pačios posmus. Kai masajų moterys susirenka į grupelę, jos daug šoka ir dainuoja kartu.

Jaunieji kariai šoka bei dainuoja aplink savo kaimelius, Manyattas, ir viskas dėl flirto. Jie sustoja į liniją ir ritmiškai gieda „ooooooh - yah", kartu urgzdami ir kosėdami, visą jėgą sukoncentruodami į apatinę kūno dalį. Merginos stovi prieš vyrus, darydamos tokius pačius įtūpimus klubais ir pritaria vyru dainavimui aukštu, žemėjančiu giedojimu „Oiiiio... yo". Ir nors merginos ir vyrai stovi visai šalia vienas priešais kitą, jų kūnai jokiu būdu nesusiliečia. Moranų merginos labai stengiasi pasipuošti, apsivelka gražiausius kostiumus ir yra Eunoto ceremonijos, kuomet berniukai virsta vyrais, dalis. Eunoto ceremonija trunka apie dešimt dienų ir visą tą laiką yra daug šokama ir dainuojama, naudojamas išskirtinis masajų muzikos instrumentas - didžiosios kudu antilopės ragas.

Geriausiai žinomas ir daugiausia fotografuojamas yra masajų šokis-varžybos „šokinėjimo šokis", kurį patys vadina „adumu" arba „aigos". Masajai suformuoja uždarą ratą, į kurio vidurį įeina vienas arba du šokėjai ir ima šokinėti tiesiai aukštyn, nenuleisdami kulnų ant žemės. Kiti, stovintys rate, atitinkamai kelia savo balsus, priklausomai nuo to, kaip aukštai iššoka šokėjas.

Kūno puošimas

Tarp masajų labai populiarus auskarų vėrimas į kūną ir ausų spenelių skylių ištempimas. Ausims pradurti ir ištempti naudojamos pačios įvairiausios medžiagos: ragai, šakelės, šakelių ryšuliai, akmenys, dramblių iltys ir kitos. Vis mažiau masajų, ypač berniukų, laikosi šios tradicijos. Moterys puošiasi įvairiais iš karoliukų vertais ornamentais abiejų ausų ištemptuose speneliuose, ir mažesniais papuošalais ausų viršuje.

Kenijoje ir Tanzanijoje buvo užfiksuota, kad dažnai vaikystėje masajams pašalinami iltiniai dantys. Vis dar stipriai tikima, jog vaikų vėmimą, viduriavimą bei kitas žarnyno ligas sukelia maisto rijimas per tuos iltinius dantis, kuriuose kaupiasi „kimėlės ir nešvarumai". Šis tikėjimas populiarus ne tik tarp masajų. 1991/92 m. ištyrus 95 6 mėn. 2 metų amžiaus vaikus Kenijoje, nustatyta, kad 87 % jų pašalinti vienas ar daugiau viršutinio ir apatinio žandikaulio iltinių dantų. 3-7 metų amžiaus grupėje tarp 111 tirtų, tokių vaikų buvo 72 %.

Mityba

Tradiciškai masajai valgė galvijų mėsą ir gėrė pieną bei kraują. 1989 m. Nestel savo ILCA (Tarptautinis Afrikos Gyvulininkystės Centras) tyrime nurodė, jog pagrindinis masajų maistas dabar yra pienas ir kukurūzų patiekalai. Pienas geriamas šviežias arba sumaišytas su saldžia arbata, o iš kukurūzų gaminama skysta arba kieta košė, vadinama ugali ir valgoma su pienu. Mėsa, nors ir labai svarbi, valgoma nereguliariai ir nelaikoma nuolatiniu masajų maistu. Gyvulių taukai ir sviestas naudojami maisto ruošime, visų pirma košių, kukurūzų ir pupelių. Sviestas ypač svarbus kūdikių maitinimui. Kraujas geriamas labai retai.
ILCA nustatė ryškų masajų mitybos perėjimą prie ne-gyvulinės kilmės maisto ir tame tarpe kukurūzai sudaro 12 - 39 %, o cukrus 8 - 13 %. Kasdien vienas masajas išgeria vidutiniškai vieną litrą pieno, kuris vartojamas fermentuotas arba liekantis nuo sviesto gaminimo. Pagal bet kokius standartus toks suvartojamo pieno kiekis yra labai didelis ir masajai baltymų bei amino rūgščių gauna daugiau, negu reikia. Tačiau tokia mityba nesuteikia pakankamai geležies, niacino, vitamino C, vitamino A ir energijos apskritai. Aplinkybės keičiasi, pieno ištekliai priklauso nuo sezono, dažnai kyla sausros ir dauguma masajų jau įtraukia ir įvairius grūdus į savo mitybą.

Masajai gano avis, ožkas, raudonąsias masajų avis ir labiausiai branginamas karves. Ištyrus kardiograma 400 jaunų masajų vyrų, gydytojai nerado jokių širdies ligų, anomalijų ar sutrikimų. Ištyrus cholesterolio kiekį, jo nustatyta per pus mažiau, negu Amerikos gyventojų vidurkis. Visi šie atradimai tik patvirtino puikų masajų fizinį pasirengimą, kuris net vadinamas „olimpiniu standartu".

Iš augalų masajai dažniausiai gamina sriubas. Populiariausias augalas sriubai yra akacija. Masajai išverda vandenyje akacijų stiebo žievę arba šaknis ir gautą nuovirą geria vietoja arbatos arba kaip sriubą. Jie net geria jį lyg vaistą, suteikiantį energijos, agresijos ir drąsos. Masajai taip pat valgo sriubą su karčia žieve ir šaknimis, turinčiomis cholesterolį mažinančių saponinų. Pastebėta, jog masajai, gyvenantys mieste ir nevalgantys tokios sriubos, labiau linkę sirgti širdies ligomis. Moterys ir vaikai užkandžiauja vaisiais. Taip pat vaisius valgo tyrlaukiuose klajojantys jaunieji masajų kariai.
Susirgus energijai palaikyti, taip pat švenčių metu, ruošiamas ypatingas gėrimas - pieno ir kraujo, nuleisto specialiu vamzdeliu įpjovus galvijo kaklo veną, mišinys. Tačiau, mažėjant gyvulių skaičiui, šis kraujo gėrimo paprotys sparčiai nyksta. Vis dažniau masajai užauga valgydami daržoves, augintas kitur: kukurūzus, ryžius, bulves, kopūstus (jie juos vadina „ožkų lapais") ir kitas. Masajai, gyvenantys netoli žemės ūkio fermų, pragyvena iš augalininkystės, nes šiose vietovėse plotai yra per maži gyvuliams auginti ir ganyti, tad jie priversti tapti ūkininkais.

Apranga

Masajų apranga priklauso nuo amžiaus ir regiono. Pavyzdžiui, jauni kariai po apipjaustymo ceremonijos kelis mėnesius rengiasi juodai. Tačiau išskirtinė masajų spalva yra raudona. Taip pat jie mėgsta mėlyną, juodą, dryžuotus ir languotus audinius, tradicinius afrikietiškus raštus. Tradicinis masajų drabužis vadinamas Matavuvale. Nuo 1960-ųjų gyvūnų, veršelių ir avių odas masajai pakeitė medvilniniais audiniais. Didelį audinio gabalą, kurį vadina „shuka", jie apsivynioja per vieną petį, kitą - per kitą petį, o trečiąjį užsideda at viršaus. Audiniai dažniausiai būna raudoni, dažnai su kitos spalvos peraudimais, pavyzdžiui mėlynos, o viršutis sluoksnis būna iš šiltesnės vilnos. Jauni kariai nevengia net rožinės aprangos, margintos gėlėmis. Dažnai pasitaiko ir ištisinis viengubas drabužis, svahili kalba vadinamas kanga. Masajai, gyvenantys pakrantėje, dėvi ir kikai - spalvotus ir raštuotus specifinius sijonus. Kaip bebūtų, populiariausias raštas yra dryžiai.
Daugybė Tanzanijos masajų dėvi paprastus sandalus, kuriuos iki šiol darydavo iš karvės odos. Pastaruoju metu vietoj odos jie naudoja mašinų padangų gumą arba plastiką. Tiek vyrai, tiek moterys puošiasi medinėmis apyrankėmis. Moterys daug laiko skiria papuošalų iš karoliukų vėrimui bei siuvimui ir tai yra pagrindinė ir svarbiausia jų kūno puošmena. Visos karoliukų spalvos turi vienokią ar kitokią prasmę: balta - taika, mėlyna - vanduo, raudona - karys, kraujas, drąsa. Šie moterų gaminami papuošalai visada vaidino svarbų vaidmenį masajų gyvenime nes savo padėtį bendruomenėje jie parodydavo kūno piešinių ir papuošalų pagalba. Iki europietiškų karoliukų atsiradimo Afrikoje, masajai naudojosi primityviomis, vietoje randamomis žaliavomis: balti karoliukai gaminti iš molio, kriauklių, dramblio ir kitų gyvūnų kaulo, mėlyni ir juodi - iš geležies, anglies, molio ar rago, raudoni - sėklų, medžio, moliūgų, kaulo, geležies, vario ar žalvario. Vėlyvame 19 a. iš Europos atkeliavo ryškiaspalviai stiklo karoliukai ir iškart išstūmė senąsias medžiagas, nes įgalino masajus sukuri kur kas įmantresnius ornamentus. Iki šiol masajai pirmenybę teikia lygiems, kietiems, mažyčiams stiklo karoliukas be jokių papildomų papuošimų ar išraižymų.

Plaukai

Dažnai įvairių ceremonijų metu masajai skutasi galvas, nes tai simbolizuoja atsinaujinimą, naujo gyvenimo laikotarpio pradžią. Vieninteliai jaunieji kariai nešioja ilgus plaukus, kuriuos jie pina į mažytes, tvirtas kasytes. Dvi dienas prieš apipjaustymo ceremoniją berniukams nuskutama galva, o po to jau leidžiama auginti juos ilgus ir jauni vyrai praleidžia daug laiko prižiūrėdami ir puošdami savo šukuosenas. Jie ištepa plaukus gyvulių taukais bei raudona ochra ir perskiria į dvi dali viršugalvyje ir supina juos: suskirsto į mažus kuokštelius, tada kiekvieną sruogą padalina dar į dvi dalis, kurias iš pradžių susuka atskirai, o tada kartu. Kartais kasytes ilginamos vilnos ar medvilnės siūlais, surišamos odos juostele. Po Eunoto ceremonijos, kuomet jaunieji kariai atsisveikina su savo senuoju statusu ir tampa bendruomenės vyresniaisiais, jie nusiskuta taip ilgai augintas kasas.
Kaip ir vyrai, besiskutantys galvą perėjimo į kitą gyvenimo etapą, laiku, taip ir merginos ištekėdamos skuta galvą, taip pat ta proga aukojami du avinai. Moteris, patyrusi persileidimą, nusiskuta plaukus, palikdama nedidelį kuokštelį priekyje arba užpakalyje, priklausomai nuo to, laukėsi berniuko ar mergaitės. Kūdikiams, kai jie sulaukia „3 mėnulių" amžiaus, nuskutama galva, paliekant tik siaurą plaukų ruožą nuo kaktos iki pat sprando. Tokia skiauterė simbolizuoja gaidį, nes masajai mano, kad kūdikiai turi „malonės statusą".