Didžioji gyvūnų migracija

DIDŽIOJI MIGRACIJA MAASAI MARA IR SERENGEČIO NACIONALINIUOSE PARKUOSE

Didžioji antilopių gnu migracija yra vienas iš „septynių naujųjų pasaulio stebuklų".

Niekur kitur žemėje nėra tokio didžiulio judėjimo kaip antilopių gnu, kai daugiau nei 2 milijonai gyvūnų migruoja iš Serengeti nacionalinio parko Tanzanijoje į žaliąsias Kenijos Maasai Mara nacionalinio rezervato ganyklas nuo liepos mėnesio pradžios iki pat spalio pabaigos.

Migracijos metu gyvūnams tenka kirsti Mara upę (esančią Maasai Mara), kurioje jų nekantriai tyko krokodilai. Tai viena iš įspūdingiausių akimirkų, kai antilopių gnu būriai mėgina persikelti per upę ir likti gyvi.

Maasai Maroje antilopių gnu tyko rimti pavojai, kadangi jos čia nuolat medžiojamos ir persekiojamos didžiųjų mėsėdžių. Maasai Mara taip pat pasižymi viena didžiausių liūtų populiacijų pasaulyje, todėl nenuostabu, jog šiose vietose yra filmuojamas BBC televizijos dokumentinis filmas „Stambiųjų kačių dienoraščiai".

Tikrovėje nėra tokio vientiso reiškinio kaip „migracija". Antilopių gnu gyvenimas yra migracija - jų nuolatinis maisto ir vandens ieškojimas neturi nei pradžios, nei pabaigos; tūkstantiniai gnu būriai be paliovos juda Serengeti - Mara ekosistemoje nepaliaujamu gyvybės ir mirties ritmu. „Vienintelė pradžia yra gimimo momentas" - pažymi rytų Afrikoje pripažintas anglų zoologas ir fotografas Džonatanas Skotas (Jonathan Scott), kuris didžiąją pastarųjų 30 metų dalį praleido fiksuodamas Serengeti ir Maasai Mara apylinkių įvykius. O vienintelė pabaiga yra mirtis.

Migracija yra gana sunkiai nuspėjamas procesas, todėl tokie klausimai kaip „kuris mėnuo yra palankiausias ją stebėti?". dažnai sulaukia skirtingų atsakymų. Remiantis Dž. Skotu, „Jūs galite praleisti visą gyvenimą Serengeti - Mara belaukdami „tipinės" migracijos. Tačiau bandų judėjimas visuomet skirtingas, kadangi tai kintantis procesas, kuris nepaklūsta jokiems spėjimams: dveji migracijos metai niekada nėra visiškai tokie patys."

Tikriausiai patys svarbiausi aplinkos veiksniai laukinės gamtos gyventojams yra oro sąlygos ir kasmetinė sezonų kaita, kurie neabejotinai daro didžiausią įtaką migracijai. Sezonai paprastai yra skirstomi į: „trumpąjį sausąjį sezoną", kuris tęsiasi nuo gruodžio iki vasario/kovo mėnesio; „ilgąjį lietaus sezoną", kuris trunka 6 savaites nuo kovo iki gegužės pradžios; ir „ilgąjį sausąjį sezoną", besitęsiantį nuo birželio mėnesio iki rugsėjo, po kurio atkeliauja dviejų savaičių „trumpieji lietūs", iškrintantys spalio - lapkričio mėnesių laikotarpiu. Tačiau labai pasitikėti šiomis datomis negalima, kadangi čionykštė gamta nuolat nustebina.

NAUJOS GYVYBĖS ATSIRADIMAS

Geriausias metas pradėti stebėti migraciją - sausio bei vasario mėnesiai, kai antilopių gnu patelės į pasaulį paleidžia naujas gyvybes. Tai nepaprastas reginys, kadangi vienu metu, dviejų - trijų savaičių laikotarpiu gimsta nuo 300,000 iki 400,000 jauniklių. Šie pasaulį išvysta praėjus maždaug aštuoniems su puse mėnesio nuo poravimosi. Mažuosius jauniklius patelės atsiveda žolėtose lygumose, kuriose „išsibarsto" nuo piečiausios antilopių gnu susitelkimo vietos iki šiauriau esančių Ngorongoro kraterio šlaitų ir išsisklaido palei Olduvai tarpekliį (Olduvai Gorge). Šiame „žmonijos lopšyje" (cradle of mankind) iki šiol atrandama daug reikšmingų suakmenėjusių iškasenų. Iš kai kurių galima spręsti, kad antilopės gnu ganosi Serengeti apylinkėse jau daugiau nei milijoną metų, per kuriuos šie gyvūnai beveik visiškai nepakito.

Naujos gyvybės atsiradimo metas yra tikra puota plėšrūnams. Važiuojant palei lygumas galima suskaičiuoti šimtus hienų bei dešimtis liūtų, besisukiojančių aplinkui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog antilopės gnu, atsivesdamos savo vaikus tuo pačiu metu, plėšrūnams daro paslaugą, tačiau iš tiesų taip nėra. Per tokį trumpą laikotarpį prisimedžioję ir sudoroję daug žvėrienos, plėšrūnai ja tiesiog persisotina ir nebegali suėsti tiek, kiek galėtų, jeigu antilopės gnu jauniklius atsivestų per ilgesnį laiką. Dėl šios priežasties grobuonys neturi didelės įtakos naujagimių gnu populiacijai; tačiau jaunikliai, gimę ne masinio gimdymo metu, rizikuoja žūti.

Nuostabu stebėti bet kokį gimimą, tačiau reginys, kai jauniklius atsiveda antilopės gnu, pranoksta bet ką. Gnu naujagimis įgyja koordinaciją greičiau nei bet kuris kitas kanopinis gyvūnas ir dažniausiai atsistoja ant savo kojyčių praėjus vos dviem - trims minutėms po gimimo; praėjus penkioms minutėms jis jau gali bėgioti kartu su banda, o visai netrukus sugebėtų pralenkti netgi pačią liūtę. Nepaisant to, nemažai jų pirmaisiais savo gyvenimo metais visgi žūva - nuo plėšrūnų (nors tyrinėjimai rodo, jog taip miršta tik apie 1 procentas), prastos mitybos, nuovargio arba ligų. Daug jauniklių atsiskiria nuo savo motinų bandoms puolus į paniką (tai nutinka dažnai) arba joms kertant upes ar ežerus. Tuomet jaunikliai klajoja dienų dienas, ieškodami savo mamų, be paliovos rėkdami ir bliaudami. Retais atvejais mažiesiems pasiseka jas surasti; tačiau jokia antilopė gnu niekada nepriglaus svetimo jauniklio, netgi jeigu ji būtų praradusi savąjį ir vis dar galėtų maitinti. Kai pasiklydęs gnu mažylis nusilpsta, jis tampa lengva auka bet kuriam tykančiam plėšrūnui, nuo mažesniojo šakalo iki hienos ar liūto.

CIKLO PRADŽIA

Artėjant sausojo sezono pabaigai, apie kovo mėnesį, piečiausių Serengeti apylinkių žaliosios lygumos ima džiūti, todėl antilopės gnu pradeda (arba tęsia) savo kelionę, traukdamos link vakaruose esančių miškų. Kaip jos žino, kuriuo keliu eiti? Pasak bihevioristo ir ekologo Harvio Krozo (Harvey Ciroze), „Didžiosios migracijos" bendraautoriaus, į šį klausimą yra bent du galimi atsakymai. Antilopių gnu kelionės maršrutą pirmiausia lemia jų reakcija į oro sąlygas; jos seka paskui lietų ir naujai dygstančią žolę. Be to, nors ir nėra jokių mokslinių to įrodymų, tačiau atrodo, kad jos bei kiti gyvūnai reaguoja į tolumoje blyksinčius žaibus ir griaustinį. „Būtų keista, jei antilopės gnu galėtų nepastebėti tokių akivaizdžių oro pokyčių ženklų", rašo H. Krozas.

Tačiau tikriausiai instinktyvus žinojimas, užkoduotas jų genuose per šimtus tūkstančių metų natūralios atrankos, ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šie „dykumų klounai" (clowns of the plains) žino, kuria kryptimi jiems reikia keliauti. Per tūkstantmečius, antilopės gnu, kurios nuėjo „neteisingu" keliu, mirė (nuo alkio ir troškulio) dar prieš joms galint gimdyti, o gnu, kurios išgyveno ir paleido į pasaulį ateities kartas, buvo tos nuėjusios „teisingu" keliu.

Nuo lygumų, esančių aplink Olduvai tarpeklį, gyvūnų bandos leidžiasi į vakarus link trijų nedidelių ežerų: Ndutu, Masek ir Lagarja. Tokiu metu paprastai svarbiausias jų poreikis yra rasti vandens, o šis vakariau esantis regionas gali jį patenkinti. Besimaitindamos ir besisotindamos maistinga žema žole, antilopės gnu plačiai išsisklaido lygumose, retkarčiais pakeisdamos vietą dėl kol kas neišaiškintų priežasčių. Vieną dieną jos gali būti išsibarsčiusios tūkstantiniais būriais atvirose Ndutu vakarų lygumose, o kitą dieną jų jau nebebus. Tokiu metu pradeda kristi pirmieji liūčių sezono krituliai, todėl antilopės gnu šuoliuoja lygumomis link tolimoje griaudžiančių audrų, neretai sugrįždamos po dienos ar dviejų, jeigu dangaus pranašystės neatitiko tikrovės.

PORAVIMASIS

Prasidėjus lietums, bandos pasuka šiaurės vakarų kryptimi pro Simbos ir Moru Koppies granito uolienų atodangas ir toliau keliauja miškais, kalvotame Seroneros vakarų krašte, link Viktorijos ežero. Šiuo metu prasideda kasmetinis poravimosi metas, kai pusė milijono patelių susiporuoja su savo patinais per mažiau nei mėnesį, po kurio visos antilopės gnu vėl susitelkia miškuose bei Serengeti vakarinio tako (Serengeti's Western Corridor) lygumose. Poravimosi metui daugiausia įtakos turi mėnulio fazė, todėl gegužės/birželio mėnesiais šviečianti pilnatis yra tinkamiausias laikas tiems, kurie nori išvysti daugiausia veiksmo.

Atrodytų, jog poravimosi metu tarp patinų vyksta įnirtingos kovos, tačiau iš tiesų jose pasitaiko nedaug tikro smurto ar rimtų sužeidimų. Nepaisant šių aktyvių dvikovų, patinai neturi didelės įtakos rinkdamiesi antrąją pusę, - čia renkasi patelės.

PERSIKĖLIMAS

Iš vakarų Serengeti gnu būriai keliauja į šiaurę, sekdami paskui lietų (ar jo padarinius) į Keniją ir Maasai Mara rezervatą (Maasai Mara Game Rezerve). Šioje varginančioje kelionėje antilopių gnu kelią keliose vietose kerta upės: Mbalangeti ir Grumeti upės Serengetyje bei Mara upė Kenijoje. Didžiąją metų dalį jos yra palyginti ramios, tačiau dėl upių baseinų apylinkėse gausiau iškritusių kritulių jose gali susiformuoti smarkios srovės, kurios tampa rimtomis kliūtimis tolesniam antilopių gnu judėjimui.

Serengeti pietuose tekančios upės ir keli pavieniai ežerai kelia siaubą antilopėms gnu. Pirmiausia taip yra dėl to, jog šie gyvūnai bijo vandens bei jame galinčių slėptis gyvių. Be to, prie vandens telkinių paprastai klesti tanki augmenija, kurios brūzgynai sudaro puikias sąlygas slėptis plėšrūnams. Tačiau antilopėms gnu būdingas nepaprastas instinktas keliauti reikiama kryptimi bet kokia kaina, nepaisant aplinkos keliamo siaubo. Pietuose esantys ežerai, tokie kaip Ndutu, Masek ir Lagarja, yra vos kelių kilometrų ilgio, todėl gyvūnai galėtų juos nesunkiai apeiti. Bet čia koją pakiša natūrali atranka: ankstesniųjų kartų antilopių gnu, kurios sėkmingai perbrido ežerus ir dauginosi, palikuonims vanduo nekėlė jokios baimės; tačiau tos gnu, kurioms tai nepavyko, neturėjo galimybės šios informacijos perduoti vėlesnėms kartoms.

Dokumentiniame filme apie migraciją „Antilopių gnu metai" (The Year of the Wildebeest), filmų kūrėjas Alanas Rūtas (Alan Root) pasakoja, kaip jam teko stebėti gnu persikėlimą per Lagarja ežerą, kai pagrindinei būrio daliai jį įveikus, patelės, kurios buvo atskirtos nuo savo jauniklių, apsisuko, ėmė vėl bristi į vandenį ir plaukti atgal. Beveik pasiekusios kitą krantą ir vis dar neradusios savo jauniklių, jos vėl apsisuko ir plaukė. Šis blaškymasis pirmyn atgal tęsėsi net 7 dienas, kol galiausiai prie ežero atkeliavo nauji antilopių gnu būriai. Šiems užėmus teritoriją, taip ir neradusios savo mažylių, gnu buvo priverstos judėti toliau su pagrindiniu bandos būriu. Tūkstančiai antilopių gnu žuvo ežere tais metais. Tokios nelaimės gali pasirodyti kaip didelė tragedija antilopėms gnu, tačiau iš tiesų šios mirtys atspindi tik nedidelę dalį iš tų šimtų tūkstančių gnu jauniklių, gimstančių kiekvienais metais. Jeigu nebūtų tam tikro skaičiaus natūralių mirčių, antilopių gnu populiaciją būtų sunku sukontroliuoti.

Antilopės gnu dešimtimis tūstančių keliauja prie Mara upę ir renkasi į būrius laukdamos, kol galės per ją persikelti. Dienų dienas jų renkasi vis daugiau, laukimas didėja. Tačiau dažnai, be jokios aiškios priežasties, jos ima ir apsisuka, nuklysdamos tolyn nuo upės krantų. Po kiek laiko antilopės gnu visgi išsirenka persikėlimo per upę vietą, kuri kiekvienais metais gali būti vis kita ir yra sunkiai nuspėjama. Pastebėta, jog dažniausiai jų pasirinkta vieta būna palyginti ramus upės plotas, kur aplinkui nematyti plėšrūnus slepiančių tankių krūmynų. Nors pasitaiko atvejų, kai gnu pasirenka pražūtingas vietas ir šimtai jų paskęsta. Galbūt, kaip anksčiau minėjome, taip yra dėl to, jog persikėlimo vietų pavojingumas yra genetiškai užkoduotas gyvūnų protuose.

Taip pat pastebėta, jog kai kurios upių brastos sulaukia didesnio gyvūnų dėmesio nei kitos. Tikriausiai taip yra todėl, kad tos vietos yra pastebimos iš toli ir atkeliaujantys gnu būriai gali matyti kitus savo rūšies atstovus, besikeliančius per upę arba žiaumojančius vešlią žolę upės pakrantėje.

PLĖŠRŪNAI

Pasiekusios žaliąsias Maasai Mara pievas, antilopės gnu jose apsistoja keliems mėnesiams. Čia plačiai išsidėsčiusios ganyklos bei retkarčiais atslenkančios lietaus audros joms sudaro puikias sąlygas maitintis ir penėtis. Vienas labiausiai stebinančių jų klajonių momentų yra gnu gebėjimas atrasti vis naujus žaliuojančių ganyklų plotus, nepaisant to, kaip toli jie būtų nutolę vienas nuo kito. Antilopių gnu fiziologija per daugelį evoliucijos metų yra išsivysčiusi taip, kad jos gali labai greitai ir „taupiai" nukeliauti didelius atstumus. Šie gyvūnai nubėgdami tam tikrą atstumą sunaudoja tokį patį kiekį energijos, kaip ir lėtai žingsniuodami. Kiekvienas antilopių gnu gyvenimo bei elgsenos aspektas, atrodo, yra sukurtas taupyti laiką - gnu netgi poruojasi judėdamos, o naujagimiai, kaip žinome, išmoksta pakilti ant savo kojyčių ir lakstyti vos per keletą minučių.

Nors antilopės gnu migruoja vedamos alkio jausmo, tačiau jų nuolatinis judėjimas suteikia ir daugiau naudos, kadangi greitai šuoliuodamos gnu pralenkia daugelį joms pavojingų plėšrūnų. Pastarieji negali sekti judančių būrių labai toli, kadangi plėšrūnai turi pasiskirstę savo teritorijas, kurių negali nei palikti, nei juo labiau įsiveržti į kitų žemes. Be to, dauguma jaunų, dar nepatyrusių plėšrūnų yra labai priklausomi nuo savo motinų, todėl šios negali toli pasitraukti nuo mažųjų.

Spalio mėnesio pabaigoje, žaliosiose Serengeti lygumose prasidėjus trumposioms liūtims, pripildančioms sezoninius šaltinius bei paskatinančioms naujos augmenijos atsiradimą, antilopės gnu vėl pradeda leistis į pietus. Jų būriai keliauja per rytinius Serengeti miškus, kai apie 90 procentų jų patelių jau sunkiai neša naują gyvybę. Eidamos miškinga žeme, antilopės gnu glaudžiai susitelkia, tačiau po to vėl išsisklaido vos tik pasiekusios atviras lygumas.