Čiobės parkas

Čiobės parkas yra neabejotinai vienas iš gražiausių parkų Botsvanoje. Čia puikios sąlygos safariams tiek upėje, tiek už jos ribų, ir kasmet parką aplanko daugybė turistų. Parkas yra pirmasis Botsvanos nacionalinis parkas ir pasižymi didžiausia bioįvairove. Jis yra trečias pagal dydį po Centrinio Kalahario safari parko ir Gemsbok nacionalinio parko.
Čiobės upės ištakos yra Angoloje, ir įtekėjusi į Botsvaną, upė kelis kartus keičia savo pavadinimą: susiliejusi su Kwando upe, ji vadinama Linyati, vėliau Itenge, ir galų gale tampa Čiobės upe.

Pirmieji Čiobės gyventojai buvo bušmėnai, kurie klaidžiodavo iš vienos vietos į kitą, ieškodami maisto, vaisių, plotų medžioklei ir vandens. Jie paliko įstabius piešinius ant uolų, parko viduje.
20 a. pradžioje busimoji Botsvana buvo padalinta į žemėvaldos sritis. Tai laikotarpiu beveik visa parko teritorija buvo kareliškųjų žemių sudėtyje. 1931 m. kilo idėja įkurti parką, kuriame būtų saugoma vietinė laukinė gyvūnija ir skatinamas turizmas. Sekančiais metais 24000 kv.km plotas buvo paskelbtas Čiobės rajonu, kuriame oficialiai uždrausta medžioti. Po dviejų metų plotas padidintas iki 31600 kv.km.
1943 m. kilo musės cėcė epidemija, tad idėja apie nacionalinio parko sukūrimąlaikinai buvo atidėta į šalį. Tik 1953 m. vyriausybė vėl atkreipė dėmesį į šį projektą: pasiūlyta 21000 kv.km plotą paversti safari rezervatu. Galų gale, 1960 m. gimė Čiobės rezervatas, tiesa, su mažesniu plotu, nei planuota, o 1967 m. rezervatas paskelbtas nacionaliniu parku.
Tuo metu Čiobės parke buvo nemažai fabrikų ir cechų, ypač Serondeloje, kur sparčiai plėtėsi medžio apdirbimo pramonė. Visus šiuos fabrikus palaipsniui iškeldino už parko ribų ir nuo 1975 m. visoje saugomoje teritorijoje draudžiama žmogaus veikla. Šiandien turistai vis dar gali išvysti senas fabrikų liekanas Serondeloje. Parkas nežymiai plėtėsi 1980 ir 1987 m.

Čiobės upės regionas garsėja daugybe įdomių gyventojų ir augalų gausa: mopane medžių miškeliai, įvairūs kliedmiai, užliejamos pievos ir laukymės bei upių užlieti miškeliai. Daugybė medžių kenčia nuo didelio dramblių skaičiaus, nes šie milžiniški gyvūnai juos išverčia arba nulupa žievę. Kai kurių medžių dėl to jau visiškai nebeliko. Populiariausios vietovės Čiobės parko viduje ir iškart už jo yra siauras, 15 km ilgio upės dalis, besitęsianti nuo Kasanės miestelio iki „Serondela" stovyklavietės. Mažai kas leidžiasi į pažintį su parku nepaplaukioję šioje vietoje upe ir nepasigrožėję šimtais krokodilų ir begemotų. Drambliai ir begemotai yra išskirtiniai parko simboliai ir beveik visada būtent jie vaizduojami, pristatant Čiobės nacionalinį parką. Vienintelis objektas, kurį turistai Čiobėja fotografuoja labiau negu begemotus ar dramblius, yra neišpasakyto grožio romantiški saulėlydžiai.

Čiobės parkas garsėja savo įspūdinga dramblių populiacija: priskaičiuojama apie 50 000 šių didingų gyvūnų. Tai bene didžiausia dramblių koncentracija visoje Afrikoje ir dalis didžiausios gyvenančių dramblių populiacijos. Nuo 1990 m., kai dramblių Čiobėje tebuvo vos keli tūkstančiai, populiacija neįtikėtinai išaugo. Parke gyvena Kalahario rūšies drambliai, kurie laikomi didžiausiais iš visų dramblių rūšių. Šie drambliai pasižymi palyginus trapiais kaulais ir trumpomis iltimis - taip yra galbūt dėl mažo kalcio kiekio žemėje. Sausuoju metų laikotarpiu drambliai laikosi šalia Čiobės ir Linyanti upių, o lietinguoju laikotarpiu jie gali nukeliauti 200 km į parko pietrytinę dalį. Dramblių lankomas plotas išeina už Čiobės parko ribų ir nusitęsia į šiaurės vakarų Zimbabvę.

Be dramblių, Čiobėje gyvena ir daug kitų gyvūnų, tad parkas yra vienas tinkamiausių safariams visoje Afrikoje. Parke ganosi didžiulės buivolų, zebrų, ličių ir Čiobės margųjų antilopių. Beje, Čiobė yra piečiausias taškas, kur galima išvysti puku antilopę. O ten, kur yra buivolų, liūtai visada netoliese. Galima pamatyti liūtų būrius, tingiai besiilsinčius pavėsyje visą dieną ir tik sutemus jie žiovaudami kyla į medžioklę. Naktimis taip pat medžioja hienos, o gepardus galima stebėti tiek dieną, tiek vakare.
Čiobėje gyvena daugybė aukščių - žvejojantis apuokas yra visų paukščių stebėtojų tikslas, kaip ir ypatingas afrikietiški žirkliasnapis. Dažnai sutinkamas ir Afrikos erelis žuvininkas, kurio išskirtinis klyksmas yra neatsiejamas nuo Afrikos platybių kaip ir liūto riaumojimas.

Parko skirstymas

Čiobės parkas skirstomas į keturias sritis su skirtingomis ekosistemomis:

- „Serondela" sritis (Čiobės krantinė) - pačiuose parko šiaurės rytuose. Išskirtinis šios teritorijos bruožas yra žaliuojančios užliejamos pievos ir tankūs raudonmedžio, vikmedžio ir kitų lapuočių sąžalynai, dabar smarkiai sumažėję dėl didžiulio dramblių skaičiaus. Čiobės upės dalis šiaurės rytų parko teritorijoje yra pagrindinis vandens šaltinis sausaisiais mėnesiais (nuo gegužės iki spalio), ir čia atsigaivinti susirenka didžiuliai dramblių, žirafų, sabalų ir buivolų pulkai. Drėgnos ir visada žaliuojančios pievos yra vienintelė vieta Botsvanoje, kur galima išvysti puku antilopę. Taip pat šioje parko dalyje labai daug įvairiausių paukščių. Priklausomai nuo sezono, lankytojai gali grožėtis didžiuliais karmininių (pietinių) bitininkų būriais, o potvynių metu - girnovėmis, ibiais, įvairių rūšių gandrais, antimis ir kitais vandens paukščiais. „Serandela" yra arčiausia Viktorijos krioklio ir dėl to daugiausia turistų atvyksta būtent į šią sritį. Teritorijos prieigose įsikūręs Kasanės miestelis- regiono centras ir šiauriniai vartai į parką.

- „Savuti" pelkynai - 10878 kv.km ploto, apima ištysusią vakarinę parko dalį (50 km į šiaurę nuo Mababe vartų). Šie pelkynai - tai didžiulio kažkada buvusio ežero liekanos, kurio vandens šaltinius kažkada atkirto tektoniniai judėjimai. Dabar pelkę maitina nepastovus Savuti vandens kanalas, kuris dėl tektoninių judėjimų tai visiškai išdžiūsta, tai plūsta su nauja jėga. Dabar kanalu vėl teka vanduo ir 2010 jis pasiekė Savuti pelkes - pirmą kartą nuo 1982 m. Dėl tokio nepastovaus vandens tekėjimo, palei kanalo pakrantėse pilna nudžiuvusių mirusių medžių. Didelę teritorijos dalį sudaro savanos ir neaprėpiamos pievos, todėl gyvūnai šioje parko dalyje juda ypač daug. Sausuoju metų laiko turistai, vykstantys į safarį, gali stebėti karpuočius, antilopes kudu, pimpalas, zebrus, antilopes gnu ir dramblius, erzinančius vienas kitą. Lietinguoju periodu galima grožėtis įvairiomis paukščių rūšimis (visame parke jų yra apie 450). Taip pat pastebimi liūtai, hienos ir, kiek rečiau, gepardai. Savuti regionas garsėja kasmetine zebrų ir grobuonių migracija.

- Linyanti pelkynai - šiaurės vakarų parko kampe, prie Linyanti upės. Į vakarus nuo šios teritorijos įsikūręs Selinda rezervatas, o šiauriniame Kavango upės krante - Namibijos Mamili nac. parkas. Aplink šias dvi upes veši drėgni miškeliai bei sąžalynai ir saulėje blizga sodrios lagūnos. Likusi teritorijos dalis - plačios užliejamos pievos. Čia gyvena daugybė liūtų, leopardų, laukinių šunų, arklinių antilopių, juodųjų antilopių, begemotų, ir, žinoma, dramblių. Galima išvysti net retąjį ličį, sitatungą ir krokodilus. Vietovėje labai daug įvairiausių paukščių.

- Tarp Linyanti ir Savuti įsiterpęs atokus rajonas, kurį pagrinde sudaro Nogatsaa miškas. Ši teritorija sunkiau pasiekiama, mažiau žinoma ir čia galima grožėtis eland antilopes.

Lietaus sezonas: Nuo lapkričio iki kovo, pikas sausio ir vasario mėnesiais. Dažnai lietūs prasideda tik gruodžio viduryje. Šiuo laikotarpiu gali būti sudėtinga keliauti pažliugusiais molio keliais, bet vis tik galima pasiekti beveik visus Čiobės regiono kampelius. Šie mėnesiai yra Botsvanos vasara, oras karščiausias ir uodų daugiausia. Parke sužysta tūkstančiai gėlių ir skraido paukščių pulkai. Daugybė gyvūnų atsiveda jauniklius ir ganosi su jais žaliuojančiose laukymėse, tad jei esate pasirengę susidurti su šiek tiek purvo, šis lietaus sezonas gali būti puikus metas aplankyti Čiobės parką.
Sausasis sezonas: Nuo gegužės iki spalio. Sausroms įsismarkavus teritorija išdžiūsta, tad gyvūnai didžiuliais būriais susitelkia prie upės. Šiuo laikotarpiu į Čiobę atvyksta dauguma turistų, nes gyvūnus labai lengva pastebėti prie vandens šaltinio. Karščiausias metų mėnuo yra spalis, ir nors tai geriausias laikas safariams, kartu ir nepatogiausias, nes karštis sunkiai pakeliamas ir bet kada gali prapliupti griausmingos liūtys.

Čiobės parko ypatybės

* Parko plotas 11700 kv.km.
* Šimtai dramblių - didžiulės kaimenės, ypač dažnai sutinkamos sausuoju periodu palei Čiobės upę.
* Kruizai Čiobės upe, kurių metu stebimas nuostabus saulėlydis.
* 440 paukščių rūšių.
* Erdviose laukymėse galima išvysti didžiąsias kates, sėlinančias paskui buivolus.
* Žvejyba Čiobės upėje, kurioje gyvena daugiau nei 20 skirtingų rūšių valgomų žuvų.
* Stovyklaviečių nameliai ir palapinės pastatyti ant vaizdingos upės pakrantės.
* Naktimis galima išvysti retąjį apuoką žuvininką.
* Nedideli afrikietiškų žirkliasnapių būriai, sutinkami tik šiame regione, geriausiai matomi birželį ir liepą.
* Puikios sąlygos fotografijai.
* Naktiniai safariai nėra organizuojami ir bet koks išvažiavimas iš kelio yra draudžiamas.
* Parkas yra maliarijos rizikos zonoje.

Stovyklavietės Čiobės parke:
Parke yra trys pagrindinės stovyklavietės, visos su dušu ir tualetais. Būtina užsakyti prieš atvykstant.
Ilaha stovyklavietė - pati naujausia, pastatyta vietoj uždarytos Serondela stovyklavietės. Naujoji stovyklavietė yra dar atokesnėje vietoje laukinėje gamtoje, negu ankstesnioji Serondela.
Savuti stovyklavietė - 172 km į pietvakarius nuo Sedudu vartų. Iš stovyklavietės atsiveria nuostabus vaizdas į Savuti kanalą.
Linyanti srityje yra keletas prabangių privačių stovyklaviečių.
Nedidelė stovyklavietė Linyanti srityje, 39 km į šiaurės vakarus nuo Savuti, ant Linyanti upės kranto - čia galima stebėti tingius begemotus upėje. Palyginus su kitomis Linyanti stovyklavietėmis, ši yra gerokai nuošaliau, tylesnė ir ramesnė. Dušai ir tualetai - atskirame pastate, yra vandens šildytuvas.
Čiobės safari kempingas - vienintelė nuolatinė stovyklavietė Niobėje (kitos aukštesnio lygio stovyklavietės yra Savuti).

Susisiekimui tarp stovyklaviečių paprastai naudojamas transportas 4x4, nes keliai čia nėra labai gerai prižiūrimi. Geriausias kelio ruožas - palei Čiobės upę. Nepaisant to, trap Mauno ir Kasanės nėra jokios infrastruktūros, todėl visada rekomenduojama turistams su savimi vežtis būtiniausius daiktus, maisto ir vandens.